Paprastoji pušis Pinus sylvestris savaiminis
Labiausiai išplitusi pušis tarp savo gentainių. Paprastosios pušies arealas apima Vidurio Europą, Skandinaviją ir plačia juosta tęsiasi iki Mandžiūrijos bei Ochotsko jūros. Naujausiais miškotvarkos duomenimis, pušynai Lietuvoje užima apie 700 tūkstančių ha, 38,1% viso miškų ploto. Tai labiausiai Lietuvos miškuose paplitusi medžių rūšis. Gyvenimo forma. Medis. Liemuo paprastai tiesus, išbėginis. Jaunų medžių laja kūgiška. Medžiui senstant, ji tampa ovali arba rutuliška, o vyresnio amžiaus- nuo 100-120 metų skėtiška arba netaisyklinga. Atviroje vietoje medžiai žemi, storomis šakomis, primena obelį. Šiuo požiūriu įspūdinga Birštone auganti pušis: pati ji 9m aukščio(liemens skersmuo- 0,5m), o jos laja išsikerojusi iki 15m skersmens, dvigubai didesnė nei aukštis. Šakojasi pušis taisyklingais menturiais,ypač būdama jauno amžiaus. Pirmasis šakų menturis išauga trečiais metais. Todėl pagal menturius galima lengvai nustatyti medžio amžių.Paprastoji pušis- greitai augantis medis. Ypač sparčiai ji auga būdama 15-30 metų: vidutinis metinis aukščio prieaugis tada siekia apie 60cm, o radialinis- apie 2mm. Liemeningiausios, aukščiausios pušys ošia Punios šile. Čia auga ir aukščiausia Lietuvos pušis, siekianti 43m aukštį(liemens skersmuo 62cm). Storiausi Lietuvoje paprastosios pušies pliusiniai medžiai siekia 70-76cm. Našiuose medynuose būna iki 500-600 m3/ha medienos. Atviroje vietoje pušis pradeda derėti anksti- 12-15 metų, o medyne- 10-20 metų vėliau, 30-40 metų. Gerai dera kas 3-5 metai. Gyvena iki 300-400(600) metų. Žievė. Suaugusių medžių liemens apatinėje dalyje, kamblyje, stora, sueižėjusi, išvagota(giliai sueižėjusi pailgomis plokštelėmis), pilkai ruda(pilkšvai rusva). Viršutinės liemens dalies ir šakų žievė plona, raudonai ruda(raudonai gelsva), lupasi plonais lakšteliais. Analogiškai žievės morfologija keičiasi didėjant medžio amžiui- iš pradžių ji plona, besilupanti, vėliau- stora, sueižėjusi. Ūgliai, pumpurai. Turi ilguosius ir trumpuosius ūglius. Jauni ilgieji ūgliai žalsvai geltoni, vėliau- pilkai rudi, gelsvi ar rusvi, truputį žvilga. Trumpieji ūgliai rudimentiniai, su 2 spygliais, išsidėstę spirališkai. Pumpurai kūgiški, ovalūs arba ritiniški, 6-12mm ilgio, rausvai rudi, anksti pavasarį sakuoti. Vegetatyvinius(lapinius) pumpurus nesunku atskirti nuo generatyvinių: generatyviniai ilgesni, ritiniški(lapiniai- kūgiški), su šiek tiek išsiplėtusiu pamatu(vyriškieji su mikrostrobilų užuomazgomis) arba išsiplėtusia viršūne(moteriškieji su makrostrobilų užuomazgomis). Vegetatyviniai pumpurai pradeda augti balandžio pabaigoje- gegužės pradžioje. Augimo pradžioje šoninių šakų pumpurai būna pasvirę į kamieno pusę. Vėliau, jiems ištįsus iki 0,6-0,7 būsimo ūglio ilgio, prasideda spyglių skleidimosi fazė, kuri tęsiasi apie dvi savaites(apytikriai nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio).Spygliai. Trumpuosiuose ūgliuose po 2, apie 4-7(8)cm ilgio ir 2mm pločio, šiek tiek įviji(lyg susukti), melsvai ar pilkai žali, standūs, šiurkščiais, smulkiai dantytais(pjūkliškais) krašteliais, prie pagrindo apsupti išlikusios pilkos makšties. gaubtoje(vidinėje) spyglių pusėje gerai matyti žiotelių ruoželiai. Paprastosios pušies spygliai Lietuvoje laikosi 2-3(4) metus. Seni spygliai ypač intensyviai gelsta ir krenta rugpjūtį-rugsėjį.Strobilai ir kankorėžiai. Moteriškieji strobilai ovalūs, apie 0,5cm ilgio, pavieniai arba po 2-3 ūglio viršūnėje, rausvi. Kartais gali būti net 4 viename kuokštelyje. Vyriškieji strobilai geltoni, 5-7mm ilgio, laibi, išsidėstę spiralėmis. Ties ilgųjų ūglių pamatu jie sudaro strobilynus. Išbyrėjus mikrosporoms, vyriškieji strobilai nukrenta, ir ūglių pamatai lieka be spyglių. Mikrosporos labai lengvos, su dviem oro pūslelėm, vėjo ir oro srautų nunešamos šimtus kilometrų. Dažnai atskirose medžio šakose arba atskiruose medžiuose vyrauja vienos lyties strobilai. Kartais pasitaiko medžių tik su vienos lyties strobilais. Literatūroje nurodoma, kad tokie medžiai skiriasi ir savo išvaizda: vyriškųjų laja mažesnė, retesnė, šakos smulkesnės, o viršūnė smailesnė nei moteriškųjų. Pribrendę kankorėžiai kiaušiniški, sumedėję, kieti, 3-6(7)cm ilgio, 2-3,5cm skersmens, dažniausiai pilkai rudi(rusvai pilki). Sėkliniai žvynai stori, sumedėję, skydelis rombiškas, pakilęs, su šviesiai rudu, žvilgančiu kauburėliu viduryje. Paprastai toks kauburėlis yra geriau išsivystęs vienoje kankorėžio pusėje(dažniausiai tolimesnėje nuo šakelės), o kitoje plokščias. Kankorėžiai prinoksta antrųjų metų rugsėjį-spalį, praėjus 17-18 mėnesių po sporifikavimo(pavasarį moteriškieji strobilai pradeda augti ir tampa žali). Kankorėžiai aižosi balandį birželį, o liepą nukrenta. Sėklos ovaliai pailgos, dažniausiai tamsiai rudos, 3-5mm ilgio. Šviesiai rudas sparnelis, tris
kartus ilgesnis nei sėkla(apie 1,5cm), it replėmis ją apkabinantis. Sėklų išeiga 1-2% kankorėžio masės. 1000 sėklų sveria 4-8(3,6-10,3) gramus. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad vidutiniškai 1000 pušies sėklų sveria 5,75g. Poreikis aplinkai. Augavietės. Pušis dirvožemiui ir drėgmei nereikli, nors labiau mėgsta drėgnokus, humusingus smėlio, priesmėlio ar net priemolio dirvožemius. Ji auga tiek sausuose smėlynuose, tiek kimininėse pelkėse(smėlynuose formuojasi gilios, o pelkėse- paviršinės šaknys). Pušis šviesomėgė, atspari šalčiams ir šalnoms, tačiau jautri oro užterštumui. Naudojimas. Pušynuose steigiami kurortai, sanatorijos. Pušys puošia pakeles ir sodybas. Tai vertingi priemiesčių miškų ir parkų medžiai.


Disneyland 1972 Love the old s